Mes gyvename XXI amžiuje žiūrime filmus apie save ir savo gyvenimą, apie realybę ir fantazijas, juos vadiname dramomis,romantiniais filmais,trileriais,komedijomis, animaciniais, kartais net siaubo ar BIOGRAFINĖMIS, bet dažniausiai vyrauja nuotykių, retai parodoma ši realybė kurią mes matome per žinias, jeigu tai teisybė, kai kurie tiki karu ar politiniais konfliktais,bet dažniausiai (paskiausiai) mes tai pamatome per filmus,kuriuos žiūrime per televiziją ar dar blogiau,bėgame į kino teatrus,kad pamatytume tai kas yra mūsų fantazija,vaizduotė ar realybė,ir visa tai vadiname gyvenimu,kuriuo mes tenkinamės nebijodami realybės.
Gaila sakyti,aš kaip ir daugelis, visada bėgu į kino teatrus nes žiauriai mėgstu filmus, dažniausiai komercinius,holivudinius ir panašų šlamštą nes esu tokia, kartais gaila net prisipažinti kokia esu silpna šioje srityje. man patinka tie įvairiausi gražieji,nerealieji džeimsai bondai, fantastiniai max payn'ai ir kiti nerealūs kino šedevrai . Tiesą pasakius sau labai dažnai sakau, nueisiu į skalviją, pažiūrėsiu rimtą filmą kuris mane sujaudins iki širdies gelmių ir visokių ertmių ,ir daugiau niekada nebežiūrėsiu to šlamšto per kitus kino teatrus. Deja nemoku taip. nOrs vieną kartą buvau skalvijoje ir žiūrėjau tikrai įsimintiną filmą Death man , daugiau niekada nebuvau ten apsilankius dėl žinomų priežasčių. Gal dėl draugų,kurie reikalauja (pasiūlo) eiti į visokius bornus,bet tikrai negalima jų kaltinti nes juk aš pati apsisprendžiu.
Ir esmė vis tiek tokia, mes esame sau šeimininkai. Taigi,filmai mano silpnybė net šiuo krizės laikotarpiu {?}
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą