Jau keletą kartų ji ropščiasi iš plačios, aukštos senoviškos lovos, stoviniuoja prie lango, paskui pasiima šaukštelį ir geria valerijonų lašus-jų kvapu, salstelėjusiu, gaižiu, visa čia dvokia; tarsi šmėkla plačiais naktiniais vėl sustoja prie lango. Ji bando įžiūrėti ar einantis žmogus nebus jis, galbūt jis užsidėjo skrybėlę iš šiaudų, kad jo niekas neatpažintų, galbūt užsimetė per didelį lietpaltį, kad atrodytų šauniau, bet visi šie žodžiai tik melai, ji žino, kad jis sugrįš tuomet, kai ji užmigs apsvaigusi nuo vaistų ir nebegalės jam pamokslauti. Moteris atsidūsta su didžiuliu skausmu krūtinėje ir apsisukusi keliauja atgal į lovą, tai jau tapo lyg ritualu, kiekvieną naktį, ji sielojasi dėl žmogaus, kuris vargu ar dar turi bent kiek žmogiškumo, ji kenčia dėl savo klaidų ir to nesigaili, ji gyvena tik tuo kuo kvėpuoja.
